Travian: Tides of Conquest ~ Senojo maitvanagio lizdas ~ Tvirtovė [2/4]

Net jeigu gyvenvietė iš pradžių ir turėjo kitą pavadinimą, jis buvo pamirštas prieš amžių amžius. Pastatytas prie jūros prie pagrindinių sankryžų ir apgyvendintas daugiausia žvejų ir prekeivių, Senojo maitvanagio lizdas niekuo neišsiskyrė iš dešimčių kitų pajūrio airių gyvenviečių, išskyrus du dalykus: jis buvo žinomas kaip seniausia egzistuojanti gyvenvietė visame regione ir turėjo neįprastai aukštą, nors ir neužbaigtą, rotušę. Jo ilga konstrukcija buvo vienas iš teritorijos riboženklių.

Buvo ir trečias dalykas, apie kurį dauguma nežinojo, tačiau dėl to gyvenvietė gavo savo neįprastą pavadinimą. Senasis šios vietos valdovas, Plinus Laceris, buvo žinomas dėl nuolatinio sėdėjimo balkone tiesiai po rotušės stogu, ir atrodė įžūlus ir irzlus didžiąją dalį savo gyvenimo valdant. Jis iš tiesų priminė maitvanagį, kantriai laukiantį grobio, kad išleistų savo paskutinį oro kvapą prieš leisdamasis žudyti.

„Girdėjau, kad Senasis maitvanagis vos besilaiko ant kojų, a?“ Pasakė sargybinis, prisijungdamas prie savo vado, einančio į kalvą link rotušės. „Aš jo nelaidočiau dabar“, – atsakė Markus, – „Beveik trisdešimt metų kiek čia gyvenau. Plinus Laceris nepaseno nė viena diena nuo tada, kai jį pirmąkart pamačiau. Tačiau nemandagu vadinti jį Senu maitvanagiu net jei jis to negirdi. Jis yra geras valdovas, kuris rūpinasi savo žemėmis.“ Sargybinis sutikdamas linktelėjo. Markus nusišypsojo. Jo įgula buvo viena iš stabiliausių šioje pakrantėje, didžiąja dalimi dėka draugiškos ir nuoširdžios atmosferos, kurią jis sugebėjo išlaikyti su savo kariais.

„Tvirtovė auga“, – tvirtino sargybinis, sekdamas, kur žiūri jo vadas. „Jie įsikūrė vos prieš savaitę, o dabar ji matoma be žiūrono.“

„Taip, iš tiesų“, – Markus sutiko, į kažką susitelkęs.

„Nenoriu atrodyti išsigandęs, vade“, – sargybinis pripažino Markusui, – „tačiau aš nepasitikiu mūsų valdovo prosūnėnu. Jis gali būti geras architektas; žinau, kad užaugot kartu, tačiau jeigu jis mūsų pusėje, kodėl jis stato tvirtovę šalia mūsų vietoje to, kad padėtų mums čia? Siena-“

„Neprimink man sienos“, – ūmiai pasakė Markus. Po trumpos tylos, Markus atsiduso, supratęs, kad jis buvo įžūlus savo sargybiniui. „Taip, tu teisus. Man reikia dar kartą pakalbėti apie mūsų gynybą su Senuoju maitvanagiu. Po velnių! Su Plinusu Laceriu!“

Giulia

See author's posts